Yra vakarų, kai pasaulis atrodo per sunkus. Kai darbas išvargino, nuotaika niūri, o gal tiesiog kažkas viduje tyliai liūdi. Tokiais vakarais ne visada norisi bendrauti, bet ir tyla kartais gąsdina. Ir tuomet imu knygą – arba pirmiausia skaitau knygų apžvalgas.
Nes jos – tarsi švelnus perėjimas iš chaotiškos dienos į ramesnį, lėtesnį vidinį pasaulį. Jos padeda pasirinkti istoriją, kuri „išgelbės“ tą vakarą. Ir dažniausiai tai būna ne atsitiktinė knyga, o ta, kuri išaugo iš kažkieno nuoširdžios apžvalgos.
Knygų apžvalgos – kaip rekomendacija iš pažįstamos sielos
Kai liūdna, norisi tikrumo. Ne reklaminio lozungo, ne geriausių pardavimų sąrašo, o žmogaus, kuris jau buvo ten, skaitė tą knygą ir paliko žinutę: „Ši istorija man padėjo“.
Knygų apžvalgos tokiais momentais tampa saugia vieta. Jas skaitau ne kaip informaciją, o kaip jausmo atspindį. Nesu vienintelė, kuriai kartais reikia knygos kaip pleistro širdžiai.
Saviterapija be recepto – per istoriją, veikėją, mintį
Knygos turi galią padėti – bet svarbiausia yra rasti tą knygą. Viena per stipri, kita per niūri, trečia per lėkšta. Todėl knygų apžvalgos tampa filtru. Aš ieškau: „šilta istorija apie draugystę“, „liūdnai graži knyga, bet su viltimi“, „skaityti lėtai, kai nori atsigauti“.
Kartais net paieškos lauke įvedu „knygos, kurios gydo“ arba „knygos, kai liūdna“. Ir radusi tinkamą apžvalgą jaučiu, kad esu kelyje – nes kažkas jau buvo panašioje būsenoje ir rado išeitį per knygą.
Kai skaitymas tampa pokalbiu su savimi
Liūdesys dažnai gimsta iš to, kad nesusikalbame su savimi. Ir knyga – jei ji parinkta tinkamai – padeda išgirsti tylų vidinį balsą. Knygų apžvalgos padeda rasti tokias knygas. Tas, kuriose veikėjai ir jų išgyvenimai rezonuoja, kur jų kova tampa tavo kova, jų viltis – tavo mažas žingsnis į priekį.
Tokia knyga nebūtinai turi „išgelbėti“. Kartais pakanka, kad ji būtų šalia. Tiesiog palydėtų per vakarą, primintų, kad liūdesys – laikinas.
Mano asmeninis skaitymo ritualas, kai niūru
Kai jaučiu, kad viduje tamsu, dar prieš atverčiant knygą, skaitau keletą knygų apžvalgų. Dažniausiai ieškau tokių, kuriose yra:
- nuoširdumo („ši knyga man padėjo išgyventi netektį“),
- nuotaikos apibūdinimo („liūdna, bet su šviesa“),
- aiškaus emocinio įspūdžio („skaitydama verkiau, bet pabaigoje nusišypsojau“).
Tada imu knygą, apsikloju pledu, pasidarau arbatos ir tiesiog būnu su istorija. Kartais iš jos išeinu ramesnė, kartais – dar su ašaromis, bet visada – šiek tiek aiškiau jaučianti save.
Knygų apžvalgos kaip tiltas tarp žmonių
Kai liūdna, jaučiamės vieniši. Bet skaitydama knygų apžvalgas, suprantu – žmonės visame pasaulyje jaučia taip pat. Jie skaito tas pačias knygas, verkia tose pačiose vietose, ieško tų pačių atsakymų. Apžvalgos tampa ne tik informacija, bet ir empatijos išraiška.
Kartais komentuoju: „Ir man ši knyga padėjo“. Kartais tik padedu širdelę. Bet tas tylus ryšys per žodžius – jis labai tikras. Ir jis gydo.
Pabaigai: knyga kaip ranka, ištiesusi tave iš liūdesio
Visi mes turim savo „liūdnas knygas“ – tas, kurios skaudina, bet tuo pačiu ir gydo. Bet retai kada jas atrandame atsitiktinai. Dažniausiai jas atveda kiti žmonės – per rekomendacijas, per pasidalintas emocijas, per knygų apžvalgas.
Tad jei šį vakarą liūdna – nebijok. Paieškok apžvalgos, kuri kalba tavo būsena. Leisk sau sustoti, pajausti, paskaityti. Galbūt rasi ne tik knygą. Gal rasi ir mažą ramybę.
